Radau pakankamai seniai uzrasytas savo mintis kaip as suprantu Dieva
Tiesa, tuomet dar nebuvau isisamonines reinkarnacijos aspekto...
Gyvenimo apyaušryje formuojantis mūsų suvokimui mes užeiname į gyvenimo foje, kurios sienos
išpuoštos nedidele savo ir tėvų dovanota patirtimi. Prieš mus daugybė durų. Vienos atrodo
atgrasios, į kitas žvelgiama abejingai, dar kitos spindi, kviečia užeiti. Durys tai religijos,
pasaulėžiūra, siūlomos dogmos. Mes privalome rinktis. Tik žmogui gamtoje suteikta pasirinkimo
teisė. Mums neduotas tik vienas pasirinkimas. Negalime nepasirinkti NIEKO. Todėl mes privalome
tai padaryti. Įžengiam į vieną iš begalės pažinimo erdvių. Pasirodo, tos erdvės/kambariai turi dar po
keletą durų, Vėl išeinam ar kiek užsibūnam. Kiekvienam skirtingai. Taip beklaidžiodami ieškom
savo ramybės buveinės. Sielos oazės. Nedaugelis ją suranda. Visi likusieji klaidžioja likusį
gyvenimą. Daugelis sutiktųjų ieškojimo kelyje bando įbrukti savo žemėlapius, šio begalinio
labirinto sprendimą, kurį nubraižė savo patirtimi savo kelionės metu. Bet šie žemėlapiai pasirodo
labai skirtingi, tu jau turi patirties ir matai daug klaidų. Kaip pasirinkti teisingą, gal braižyti savąjį.
Tai užtruks. Galime bandyti nusipirkti ar gauti už tarnystę iš autoritetingų šaltinių. Bet tu dvejoji,
vėl reikia rinktis. Vėl naujos durys. Taigi, Dievas pirmiausia yra durys, daugybė durų ir visos jos
skirtingos ir visos jos yra. Iki pat gyvenimo galo mes jas varstom. Durys tam ir yra, kad pro jas
užeitum, jas varstytum ir vieną kartą išėjęs nesugrįžtum.